TESTAMENTAS

Pamenu. Kai paklausei manęs, ko aš noriu iš gyvenimo, mano pačios atsakymas privertė mane pačią susimąstyti. Atsakiau, kad pirmiausia svajoju apie taiką pasaulyje. Antroje vietoje trokštu savo, dukters, jos tėčio, šeimos, draugų ir visų artimųjų puikios sveikatos. Ir trečia... Atsakiau, kad daugiau nieko nenoriu, nes nustojau svajoti (nuo vaikystės mano mylimiausias užsiėmimas buvo svajoti). Nustojau svajoti ir tikėtis kažko sau.

Žinai, iki šios dienos apie savo žodžius mąstau. Liūdna, bet tiesa. Iš tikrųjų nustojau svajoti. Susitaikiau su viskuo, dėkinga Dievui ir Visatai už kiekvieną akimirką. Susitaikiau, kad atsisakau savęs, kaip žmogaus, norinčio ir besitikinčio asmeninės privačios laimės. Tai užtruko ne vienerius metus.

Ir tuomet.. Ir tuomet į mano Gyvenimą Dievas atsiuntė Tave. Atėjai kaip staiga ir absoliučiai netikėtai išsiveržęs pats galingiausias pasaulio vulkanas... Neturėjau laiko net įkvėpti. O Tu jau priešais mane stovi gyvai. Iki šios akimirkos man dar labai sunku įkvėpti.

Paskutinį kartą, kai leidau sau pasvajoti dar kartelį, mano mintys buvo apie tai, kaip atrodytų realybėje mano svajonių vyras, apie kurį svajojau visą gyvenimą, įtraukdama visas patirtas pačios ir aplinkos patirtis. Aš esu maksimalistė. Man bet kaip netinka. Arba viskas, arba nieko. Aš myliu Kokybę ir Pilnatvę VISKAME. Jau beveik pragyvenau pusę amžiaus ir nusprendžiau...

Tikiu Dievu. Tikiu, kad Jis viską mato, girdi ir jaučia. Jis žino viską apie mane. Nuolankiai nuleidau galvą, su didžiausiu dėkingumu nusišypsojau ir pasakiau – gerai, ir svajoti baigiu. Negerai gyventi ne realybėje, nes kasdiena rodo, kad aš nuo jos atsiskiriu vis labiau ir jau pradeda darytis be galo sunku gyventi čia, šioje Žemėje. Sugebėjau paleisti Mamą, segebėsiu paleisti ir svarbiausią, ką nešiojausi su savimi nuo vaikystės – svajones.

Ir man pavyko.

Kas yra laikas? Asmeniškai man jis tiesiog neegzistuoja. Jau pakankamai seniai esu nuo jo atsiribojusi. Periodus skaičiuoju laimės akimirkomis, labai stipriais išgyvenimais. O jie skaičiuojami dešimtmečiais... Taigi, man 10 metų yra kaip paprastam žmogui viena diena. Išmokau turėti be galo daug kantrybės. Prisijaukinau ją. Ji pasidarė mano geriausias Draugas. Išmokau mylėti kiekvieną būtybę, net ir daiktus. Išmokau dėkoti už kažkada patirtas žavingas laimės akimirkas... O didžiausia dovana man yra mano egzistencija.

Kol dar buvau ne Mama ir turėjau savo Mamą, buvau uraganas. Pačia gražiausia ta žodžio prasme. Mane valdyti Tėvams buvo labai sunku. Dėl mano troškimo Laisvės. Dėl mano polėkio. Dėl mano absoliutaus baimės neturėjimo. Šaudavau kaip raketa į visas nuostabias patirtis, iššūkius, ėjau kaip tankas. Turėdama nuostabius išmintingus Tėvus jaučiausi saugi ir užtikrinta, kad mane išmokė visko, kad aš galiu, kad aš tikiu, kad aš nugalėsiu. Kad išmintimi ir gerumu nugalėsiu absoliučiai visą blogį, esantį ne tik aplinkoje, bet ir pasaulyje. Tapus Motina sustojau. Labai rimtai galvojau, jaučiau, svarsčiau. Ir visą savo Energiją nukreipiau į dukrą. Nusprendžiau atsakingai ir su meistrišku žavesiu pabandyti perteikti jai viską, ką aš nešiojuosi savyje, kaip aš suvokiu pasaulį, kaip elgtis įvairiose situacijose tarp kitokių žmonių. Ir be galo džiaugiuosi, kad jos Tėvas daro lygiai tą patį. Visa širdimi bei siela tikiu, kad ji eis trigubai tvirčiau ir stipriau ir su dar didesniu tikėjimu, pasitikėjimu bei džiaugsmu.

Vaikai auga. Tai yra tik trumputis periodas mūsų gyvenime. Ne už kalnų Toji Diena, kada tars sudie ir užvers namų duris keliaudama ir atsiduodama savo pasaulio kūrybai. Žaviuosi, vertinu ir branginu kaip brangiausią deimantą kiekvieną akimirką, kol Ji yra su manimi.

Tikriausiai nepavyks su Dievu sutarti, kad gyvenčiau daugiau nei 200 metų šioje žemėje. Jam šis mano noras (man jis normalus), tikiu, nepatinka. Neturiu teisės prašyti to, kas mums, žmonėms, neįmanoma. Tad su kiekviena diena vis labiau vertinu bet kurią sekundės dalį. Vertinu. Dėkoju. Kad ir kaip kartais būna sunku, bet gyvenimas yra toks nuostabus, jame tiek gražaus.. Ir ypatingai, kai pats sugebi tą grožį įmatyti, susikurti, mylėti save, dėkoti..

Iki to nemalonaus įvykio birželio mėnesį, kai spaudimas iššovė, kaip raketa, turėjau daug besikaupiančių baimių. Visai neseniai vyersnio amžiaus išmintingas draugas, išklausęs manęs, pasakė, kad turėti baimių yra gerai. Tai natūrali kūno apsaugos reakcija. Bet po to reikia mokėti su baimėmis susitvarkyti. Giliai įstrigo man jo žodžiai ir su kiekviena diena dirbu su savimi. Ir kol kas matau, kad tikrai puikiai sekasi.

Šypsausi, žinai? Kodėl? Nes šiuo metu rašau Tau – Vyrui, kuris man kaip Vulkanas parodė, kaip atrodo mano svajonės realybėje. Esu priblokšta. Visuomet žinojau, kad mano norai yra nesuvokiami paprastam žmogui, šiai žmonijai. Bet matyti realybėje nusipaišiusį mano slapčiausių svajonių atvaizdą pačią mane privertė atsisėsti ir giliai kvėpuoti. Ir tai tęsiasi jau ilgokai.

Šiandien jaučiau, kad kažkas iš manęs turi išeiti. Šiandien po daug laiko priliečiau kamerą. Atsukau ją ir į save. Norėjau užfiksuoti šį neeilinį laiką. Fotografijos išlieka prisiminimams.. Myliu fotografiją.

Tačiau supratau, kad šiandien iš manęs eina ne vizualinė kūryba. Kad viduje dega kaip lava noras parašyti Tau. Mes jau šiek tiek kalbėjomės. Nemanau, kad daug naujo sužinojai skaitydamas mano žodžius, bet viso šio laiko, skirto Tau, esmė yra stebuklinga. Noriu padėkoti Tau už tai, kad esi. Už tai, koks esi. Už tai kiek gilumo, pilnatvės, išminties, stiprybės, švelnumo, pagarbos gyvena Tavyje. Rašau ir matau prieš akis viena šalia kitos sudėtas mūsų fotografijas. Laukinė dvasia. Absoliuti ir nenuginčijama MEILĖ LAISVEI. Pasitikėjimas. Žingeidumas. Jėga. Galėčiau vardinti be pabaigos. Ir tikiuosi tai ir darysiu. Dėkoju Dievui už tokią pritrenkusią mane dovaną. Manau, stipresnės būti negali. Bent jau sava patirtimi tai iki šios dienos suprantu. Ačiū, kad esi. Už Tavęs stovi Tavo Motina ir visa Jos esybė. Lenkiu galvą prieš Ją, nes Jos viso gyvenimo atsidavimas sulaukė Nugalėtojos titulo.

Mėgau rašyti. Ir tai man patinka kuriant. Tačiau paskutinį kartą prie to prisilietusi buvau 2023 m. Sausio mėn... Beveik prieš du metus. Tu man įkvėpei ugnį ir čia – ačiū Tau už tai.

Pasakytus žodžius vėjas, laikas, gyvenimas išpūsto. Parašyti žodžiai lieka visam. Va dėl to ir nusprendžiau sau leisti išpildyti tai, ko šiandien mano siela be galo troško.

“Niekada nieko nepadarysiu, kad įskaudinčiau tave”

„Žaviuosi tavo meile laisvei“

“Važiuojam su pagarba”

“Labas rytas,mano Vik”

“Niekada nieko nedarysiu, ko tu nenori“

„Tavo požiūris netelpa į žmonijos rėmus. Man patinka“

Mano nuotrauka, patalpinta šalia tavosios: tai buvo momentas, kai fotografuojant manyje kilo maža vaizduotė, kad vieną dieną fotografuosiu save savo Karaliui. Tai buvo tik akimirka. Šią vasarą buvau prie ežero su dukra ir sesės šeima.

Nesu įsimylėjus. Tam reikia laiko ir pažinties. Esu SUŽAVĖTA. Ir jaučiu, kad esu teisingame kelyje.

Testamentas baigtas : )

 

Tavo Vik.