ŠEIMĄ GALIME PASIRINKTI PATYS

Nuo momento, kai gimstame, savo gyvenime sutinkame tūkstančius žmonių. Iš pradžių mus supa kraujo šeima – tėvai, broliai, seserys, pusbroliai, pusseserės, tetos, dėdės, seneliai, senelės.. Genetika lemia giminės pratęsimo liniją. Ši šeima mums dovanoja genetiką ir jos pasirinkti mes negalime.

Nuo penkerių metų prasideda kitas, beveik iki gyvenimo galo trunkantis etapas. Sakau “beveik” kadangi, jei Fortūna ir Gyvenimas mums yra dosnus ir padovanoja galimybę gyventi ilgus metus, paskutiniojo etapo metu dažnai maitinamės tik prisiminimais.

Šis, vidurinis ir ilgiausiai trunkantis laikotarpis yra be galo spalvotas ir kontrastingas. Jo metu patiriame gražiausius ir baisiausius išgyvenimus. Čia prasideda kelias, kurį nueisime šiame pasaulyje konkrečiame kūne. 

Pažinimo laikotarpis prasideda nuo pažinties su pasauliu, su kitais žmonėmis, nuo susipažinimo su įvairiais tikslais, gyvenimo prasme ir tik po visų šių patirtų išgyvenimų ateina suvokimas, kad liko tik viena neįvykus pažintis – pažintis su pačiu savimi.

Tai – fantastiškai įdomus susitikimas, apie kurį galima ir reikia kalbėti valandų valandas ir galima rašyti bei yra rašomi ištisi tomai. Šiam susitikimui su didžiausia meile ir dėmesiu visoms, net ir mažiausioms detalėms, savo bloge skirsiu atskirą įrašą.

Tačiau šiandien savo dėmesį noriu skirti ir dedikuoti tikro draugo temai ir šios figūros svarbai gyvenime. Visapusiškai sutinku su mintimi, kad draugai yra šeimos nariai, kuriuos pasirenkame patys. Augant ir po truputį pažįstant pasaulį bei žmones, įgauname fantastišką galimybę pasirinkti ir kurti dar vieną šeimą su žmonėmis, kuriuos pasirenkame patys. Tikri draugai yra mūsų sielos veidrodis.

Tikrais draugais netampama iš karto. Labai dažnai dviejų žmonių, kurie vėliau tampa tikrais draugais, susitikimo pradžia įvyksta ne tik keistomis aplinkybėmis, bet taip pat neretai ir būna pakankamai komplikuota. Dažnai net nemaloni. Įvairios situacijos ir aplinkos įtaka priverčia net ir pakovoti dėl “dovanos”, kuri yra neįkainojama ir jokiu būdu negali būti lyginama su visais materialiais šio pasaulio siūlomais turtais.

Klausyti savo vidinio balso yra būtina. Tai būtina daryti su atsakingu budrumu. Iš mūsų vidaus gilumų išeinantis balsas neklysta niekada, na o išmintis, lydinti jį, sukuria fantastiškai tobulą harmoniją.

Kai mūsų gyvenime pasirodo žmogus – tikras draugas, tik kol kas mes to nežinome – žvelgiant į jį emocijos būna kitokios, nei žiūrint į bet kurį kitą žmogų. Viduje gali gimti žavesys šiam asmeniui nuo pat pirmos sekundės, bet taip pat ir atvirkščiai – mumyse gali pabusti net susierzinimo pilnos emocijos. Įvairios situacijos sukuria begales skirtingų nutikimų, tačiau vidinis instinktas neklysta niekada ir vėliau, su laiku bei abipusiu noru, susikuria tikri ir gilūs santykiai, besitęsiantys visą gyvenimą. Šis momentas yra labai svarbus. Kviečiu ir akcentuoju, kad apie jį būtina ir reikia kalbėtis su vaikais. Pasakoti, aiškinti ir mokinti juos, kad šiame pasaulyje ir gyvenime turime visas galimybes  rinktis beveik viską, išskyrus ligas. Daugelio nelaimių, be abejo ne visų, galime išvengti taip pat. Mokinti vaikus klausytis savo vidaus ir pasitikėti juo yra vienareikšmiškai labai svarbu, tačiau, pirmiausia, privalome tai mokėti daryti patys!

Šiandien persikeliu į antrą šio ilgo mano gyvenimo etapo pusę. Ilgai ir daug galvojau bei klausiau savo vidaus, dar ir dar kartą išgyvendama visas patirtas gyvenime emocijas. Ir pagaliau priėjau gražios išvados – aplink save kuriu erdvę, kurioje vietos yra tik žmonėms, kurie priverčia šypsotis mano širdį. Tai nebūtinai turi būti artimi draugai – gali būti ir visai nepažystami, tačiau gražūs savo vidumi ir emocija žmonės. Mes privalome bendrauti su aplinka, tačiau savo viduje eilinių kontaktų nesureikšminu ir neskiriu jiems dėmesio. Juos palieku, kaip tekantį krioklio vandenį – jis matomas, tačiau nuolat teka. Vienok santykius, paremtus pagarba ir išmintimi, puoselėju, tausoju kaip brangiausią deimantą ir kolekcionuoju, besididžiuodama ir besidžiaugdama vis didėjančia prabangia ir ištaiginga kolekcija.

Sąmoningai kuriu šviesą šalia savęs, na, o šis, nedidelis, bet didėjantis skaičius žmonių, yra mano sielos veidrodis. Esame skirtingi. Mūsų skoniai skiriasi. Mums patinka skirtingi dalykai, tačiau vidinė asmens kultūra ir žavesys žmogumi tokiu, koks jis yra, asmeniškai man – yra viskas. Myliu išmintį ir vidinę kultūrą.

Šiandien pagalvojau, kad žmogus stipriai suklydo. Du žmonės tuokiasi bažnyčioje vienas kitam kartodami priesaikos žodžius, o vėliau visą gyvenimą ją laužo. Priesaikos sulaužyti negalima, tačiau žmogus sugeba ir daro tai kasdien.

Priesaikos žodžiai yra parašyti juodu ant balto, ir jų reikšmė įgauna prasmę tarp tikrų draugų. Tikri draugai nekalba apie tai ir neduoda vienas kitam pažadų. Tarp tikrų draugų automatiškai vyksta taip, kaip sako priesaika. Žmogus tikrai stipriai suklydo…

“Aš …{…} prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.”

Tikri draugai apie tai nekalba. Tikri draugai taip GYVENA.

Piki