Laiškas TAU

Seniai nejaučiau kompiuterio kliaviatūros klavišų. Kaip malonu juos jausti ir vėl, kai po kelių dienų dingimo,  skonis ir kvapas grįžo namo. Aš ir vėl gyva ir vėl jaučiu venomis tekantį kraują su visu prieskonių asortimentu.

Apie ką po tiek mėnesių nerašymo noriu pakalbėti?..

Apie Tave. Apie Tave, Siela.

Jau esu minėjusi ne vieną kartą, kad nuo vaikystės mylimiausias mano užsiėmimas laisvu laiku buvo svajoti. Bet apie ką gali svajoti vaikas? Ogi apie viską, kas yra be galo gražu. Asmeniškai aš svajojau apie pasaulį, kuriame gyvena taika, empatija, supratimas, palaikymas ir, svarbiausia, meilė viskam. Kiekvienam sutvėrimui ir kiekvienai smulkiausiai detalei.

Šiandien aš esu ant 41-erių metų slenksčio. Mačiau tikrai daug ir gėrio, ir blogio. Ir teisybės, ir netiesos. Ir džiaugsmo, ir skausmo. Ir pasitenkinimo, ir begalinio nusivylimo. Kartais net tokio, kad privalėjau lengva ranka nubraukti ištisus dešimtmečius savo mylimo gyvenimo...

Sako – ir šuo kariamas pripranta. Galbūt. Bet priprasti prie didžių nusivylimų, kuomet tiki visi širdimi ir siela, yra taip sunku, kad net ir žodžiais to neišpasakysi. Teko susigyventi ir su tuo..

Bet kokiu atveju mane veda tik viena ir pagrindinė idėja – mes šiame kūne turime TIK VIENĄ galimybę ir privalome iš to ištraukti pačią giliausią prasmę bei džiaugsmą. Privalome gyventi pilnavertiškai, jausti kiekvieną smulkmeną, kuri teikia mums malonumo, vilties ir tikro jausmo..

Už keleto dienų man sukaks 41 m. – dar vienas žingsnelis taip nelaukiamos antros gyvenimo pusės link. Nelaukiamos ne dėl patirties. Nelaukiamos dėl kūno, kuris, vis dėlto, spardosi ir rodo savo išgyventas žymes bei pėdsakus..

Šypsausi ir nuolat kartoju, kad, sulaukus 40 metų, mane gali nustebinti tik vienas bruožas – nuoširdumas. Ir esu tikra, kad tie, kas matėte gyvenimo su tuo sutiksite – nuoširdumas yra tobula dovana, ypač šiandien, pasaulyje, pilname veidmainiavimo, kaukių ir išskaičiavimų.

Taigi. Kreipiuosi į Tave, Siela. Tavo, mano, ar kažkieno Ji – nėra taip svarbu. Esmė – į Tave.

Po viso kelio, kurį man suteikė Gyvenimas, pažinau be galo daug džiaugsmo, bet analogiškai ir nusivylimo. Paliečiau ištisus mėnesius laimės, bet tuo pačiu ir ištisus metus nusivylimo. Pamačiau, pažinau ir siekiau prasmės, o po to sekė ištisi metai visiško vilčių dužimo.. Stojausi, gydžiausi žaizdas, kaip šuo, laižydama žaizdas, stengiausi išsigydyti ir toliau tikėti Tavimi. Savimi. Viskuo.

Manau, kad labai teisingai sakoma, kad nei vieno medžio šakos nepasieks rojaus, jei šaknys nepalies pragaro. Sutinku su tuo pilnai. Niekada nesuvoksime tikro džiaugsmo, neparagavę tikro skausmo. 

Tik sugriuvus yra labai sunku atsitiesti, atsistoti ir rasti jėgų eiti toliau. Ir ne bet kaip eiti, o užtikrintai ir absoliučiai pasitikint savimi. Ko tam reikia? – atrodytų labai nedaug – tik susidraugauti su savimi. Štai kur slypi viso šio monologo esmė. Susidraugauti su savimi. Kada ir kaip tai gali įvykti? 

Dažniausiai, deja, per nežmoniškai sudėtingus išgyvenimus ir skausmus. Tas, kas nepalūžta, sugeba. O iki sugebėjimo neretai tenka pereiti tikrus vidinius karus – be galo besitęsiančias negandas, nuoskaudas, nusivylimus, atsitrenkimus į dugną, įvarius fizinius savęs žudymus, įvairias, specialiai sukeliamas mirtis sielai..

Kiekvienas mūsų sau skirtą kryžių privalome išgyventi individualiai. Vieni palūžtame ir mirštame, pavyzdžiui,  dėl be atsako išgyventos meilės arba dėl patirtos (kuo aš absoliučiai netikiu) savo kailiu fizinės neištikimybės... Arba dėl nepatirto jausmo, kai esi mylimas iš tikrųjų..

Nuo tada, kai buvau mažytė, svajojau būti mylima, kaip princesė tikro princo. Mano Tėtis mylėjo mano Mamą, kaip Karalienę.. Bent aš taip mačiau. Vaikui, gyvenančiam tokioje aplinkoje, natūralu, kad susiformuoja normos apie asmeninius santykius. 

Aš 40 metų tuo pagrindu ir gyvenu, nors viskas pasikeitė, daug kas sugriuvo. 

Bet. Aš vis dar tikiu, kad egzistuoja Karaliai, kurie visa siela myli savo Karalienes ir tuose santykiuose neegzistuoja nei pavydas, nei abejonės, nei įtarinėjimai. Santykiuose tarp Karalienės ir Karaliaus gyvena absoliuti Harmonija, Pagarba, Pasitikėjimas, Supratimas, Išklausymas, Suvokimas, Jausmas ir... Meilė. Absoliuti Meilė ir Laisvė! 

Paklausite, kas yra Laisvė santykiuose? Taip, aš atsakysiu – JEI NORITE TIKRO SANTYKIO IR TIKROS MEILĖS – DUOKITE ABSOLIUČIĄ LAISVĘ VIENAS KITAM BŪTI SAVIMI be jokio teisimo, smerkimo ar iškalbėjimo. TIK TAIP GALI GYVENTI MEILĖ. TIKRA MEILĖ YRA LAISVA TIK TOKIU BŪDU. 

Suteik visišką laisvę kitam būti savimi ir pamatysi, kas įvyks. Na, o jei esi ne to žmogaus kelyje, nereikia pykti. Reikia paleisti. Gyvenimas bei Visata patys sudėlioja viską į savo vietas. BŪK LAISVAS IR PALEISK TAI, KAS NE TAVO. ATRASI TAI, KAS NEGALI EGZISTUOTI BE TAVĘS.

Su nuoširdžiasiais linkėjimais ir su padėka už dėmesį prieš artėjant mano dar vienam gimtadieniui.

Piki