SPENGIANTI TYLA PRIEŠ ATEINANT MIRČIAI (citata iš minčių, rašytų 2020.04.23)

Girdžiu nepaprastai gražų, šalia atskridusio Paukščio, suokimą. Esu kambaryje, priešais save ką tik atvėriau didžiulį langą. Atrodo, kad jis atskrido suokti būtent man – taip, taip ir manau, kadangi prieš tai jo nebuvo. Gyvūnai jaučia geriau už mus – žmones. Kaip norėčiau suprasti jo kalbą ir tai, apie ką jis čiulba. Tačiau galiu tik patylėti patvirtindama, kad man labai gaila, jog to padaryti aš negaliu. Esu kurčia. Mes, žmonės, esame kurti. Ir jei kažkuris mūsų bando pažvelgti į pasaulį širdimi, jį nepaprastu greičiu ima ir nužudo. Nužudo jo vidų.

Nustojai čiulbėti, nes išsigandai? Suprantu tave, - išsigandau ir aš. Čiulbėk! Prašau! Tai aš – net jei ir tavęs nesuprantu, - nepadarysiu tau nieko blogo. Man padarys bloga kiti vien dėl to, kad tavęs klausausi…

Šiandien atskridai šalia manes, esu tikra, - dėl to, kad jauti, kaip blogai jaučiuosi ir jauti tą spengiančią tylą, kuri jaučiama tuomet, kai artėja mirtis. Puikiai suprantu, kodėl norėjai ją nutraukti. Tau nepatinka mirtis. Niekam ji nepatinka, galiu tau tai garantuoti, tačiau mirtis egzistuoja vistiek ir niekieno neklausia patinka ji ar ne, pasiruošę mes tam, ar ne.. Fizinė mirtis yra tokia. Tačiau egzistuoja ir kitokia - dvasinė – vidinė mirtis..

Štai, - ramybę sudrumstė atvažiavęs didžiulis krovininis automobilis... Išgąsdino tave? Ne? Tikrai? Reiškia iš tikrųjų nori pabūti su manimi... Puiku, taigi tęsiu tau savo pasakojimą..

Vidinė mirtis yra šiek tiek kitokia nei fizinė. Ši mirtis yra valdoma ir jos įmanoma išvengti. Mano didžiam liūdesiui žmonija to nemato ir neskiria tam jokio dėmesio. To nedaro nei dėl savęs, nei dėl kitų. Žmonija įprato matyti mirtį ir visiškai prie jos priprato. Žinai, Paukščiuk, aš turiu dvejonių, kuri iš šių mirčių yra skausmingesnė. 

Be jokios abejonės, jos baisios yra abi. Tačiau, bėgant laikui, pradedu galvoti, kad daug gražesnė ir lengvesnė yra fizinė mirtis – miršti ir viskas. Sako, kad tokiu būdu iš žmogaus kūno išsilaisvina siela. Tikiu tuo.

Kai mirtis ištinka žmogaus dvasią, - ji VISUOMET būna kažko įtakota iš šalies. Tai suvokti yra baisu, kadangi šią mirtį įtakoja toks pat žmogus, kaip ir tu, ir jos tikrai yra įmanoma išvengti. Bet neišvengta.

Šios dienos spengianti tyla, Paukščiuk, - tu jauti, kad reiškia dvasinę mirtį. Ši tyla ateina kiekvieną kartą, kai miršta vidus. Visai kaip kūnas – kai negali padaryti nieko ir esi visiškai priklausomas nuo laiko ir paskutinių minučių šioje žemėje – ateina visiška tyla. 

Mums, žmonėms, viskas yra žymiai sudėtingiau nei jums, Paukščiuk. Mes, žmonės, esame be galo komplikuoti. Žmogus nenori mylėti ir gyventi, net jei ir rėkte rėkia visam pasauliui, kad yra kitaip. Žmogus pats to nenori. Žmogus niokioja ne tik Motiną Gamtą ir nuostabią Žemę, bet ir savo brolius. Juos žudo visiškai ramia sažine.

Nuskridai.. Išklausei manęs, tačiau iš anskto žinojai, apie ką tau kalbėsiu ir nuskridai toli nuo mūsų – kvailų padarų. Nieakada nesužinosiu apie ką galvoji. Noriu tik padėkoti tau už tai, kad atskridai su be galo dideliu noru nutrauti spengiančią artėjančios mirties tylą…

Piki