KELIONĖ Į SVAJAS

Šiandien aš mąstau apie žmogaus kūną, sielą ir gerus darbus jiems. Noriu pabrėžti, jog šiame bloge vengiu cituoti knygas, kalbėti apie religijas, nenoriu iškelti ant pjedestalo jokių priešpriešinių jėgų. Blogą „Menas mylėti“ skyriau visiems, norintiems atsitraukti nuo įprastos rutinos, pamąstyti ir padiskutuoti mintimis kartu su manimi.

Visi mes skaitome knygas, visiems mums egzistuoja kažkas švento ir neliečiamo. Kiekvienas savaip tobulėjame arba ne. Vienas iš daugelio, pavadinkime, gerų darbų sielai ir kūnui yra nuolatinis akiračio plėtimas. Šiandien pagalvojau, kad būtent jis yra vienas iš gyvenimo variklių, padedančių žmogui suprasti daugiau, pažinti kitas kultūras, paskanauti įvairių, iki šiol neragautų mentalinių skonių. O iš ko susideda pats akiračio plėtimo procesas?

Be abejo, pirmiausia iškyla būtinumas pabrėžti kelionių į kitas šalis svarbą, knygų skaitymą, bendravimą su kitos kultūros žmonėmis, bandymus iš vidaus pažinti KITĄ – nesvarbu, ar tai bet kuri Meno forma, ar tai kita kultūra ir pan.

Šiandien man šmėstelėjo mintis, vienok, kokia didžiulė svarba akiračio plėtimui, įskaitant visus anksčiau vardintus procesus, tenka svajonėms? Kiek žmonių fiziškai keliauja aplink pasaulį, o mintimis nesugeba nueiti net minimalaus kelio? 

Kaip prasiplėčia žmogaus sąmonės potyrių amplitudė, kai jis sugeba visas savo patirtis apjungti į vieną visumą ir paleisti mintis laisvam kūrybiniam darbui? Tikraip taip – esu įsitikinusi, kad svajonė tai yra kūrybinis darbas, visada ir vienareikšmiškai teikiantis maksimalų malonumą ir išgyvenimus.

Taigi, kviečiu svajoti ir vis dažniau persikelti į šį kūrybinį procesą, kuris nejučiomis mus paverčia geresniais, ramesniais, kartais gal net itin paslpatingais. Svajones galime kurti kiekvienas. 

"Kelionė buvo be galo graži. Jau labai seniai nebuvau patyręs nieko panašaus į išgyvenimus, patirtus paskutinės kelionės metu. Danguje šypsojosi mėnulis, tapęs beveik pilnatimi, ir skleisdamas tokią stiprią šviesą, jog plika akimi galėjai aiškiai įžiūrėti apklink stūksančius didingus kalnus ir gigantiškus jų kontūrus. Mačiau pro langą pralekiančiuose namuose degančias švieseles ir žvaigždes - tokias artimas mano širdžiai – žvaigždes...

Kai buvau jaunas, dievinau naktį ir magišką jos tylą. Naktimis užmigdavo viskas, išskyrus ten, štai ten švytinčias žvaigždes, kurios, rodės, atstodavo beribį stogą. Tiktai taip - rodėsi, kad virš mano galvos yra begalinis ir nuostabus, viską ir visus apsaugantis stogas. Naktį nesijausdavau, jog esu lauke. Man atrodydavo, jog esu fantastiškai dideliame kambaryje. Buvau tikras, kad tie mažyčiai nuostabūs blyksintys taškeliai danguje saugo ir mane.

Norėčiau ateinančią vasarą nuvykti į absoliučiai tamsią vietą gamtoje, atsigulti gaivioje žolėje, išnykti žiūrint ir stebint žvaigždes ir pabandyti lėtai pažvelgti į kiekvieną jų..

Žmogus žvaigždėms duoda vardus.. Žmogus viskam suteikia vardą. Man tai kelia nuoširdžią šypseną.. Mes, mažutės šios žemės dulkės, jaučiame poreikį kataloguoti absoliučiai viską, kas pasitaiko mūsų kelyje ir bandyti sudėlioti į vietas net pačią visatą...

Aš žvaigždėms norėčiau duoti kitokį vardą, o kiekvienas jų, norėčiau, kad būtų – svajos.

Būtų nuostabu pasijusti apkabintam jų... Aš, žvaigždės ir nieko daugiau.. Ne, tai – melas. Aš, žvaigždės ir mano svajonė."

Leisiu sau išsireikšti kiek kitaip nei įprasta - fotografijose man akomponavo ir kūrybines mintis lydėjo be galo graži asmenybė - Jonas Sakalauskas. 

Piki