KO MANE IŠMOKĖ KALABRIJA?

Grožėtis. Visuomet mokėjau ir mylėjau grožėtis, bet taip, kaip mane to išmokino Kalabrija, tikiu, nesugebėtų niekas kitas.

Mylėti. Italija vien savo egzistencija ir fantastišku grožiu apglėbia kiekvieną, atvykusį į šią svajonių šalį. Kiekvienas - ar tai būtų ištaigingo, ar griūvančio, architektūrinio šedevro kampelis, viduje iššaukia pačius gražiausius ir giliausius jausmus. O jūrų grožis..

Jaustis kaip „AVATAR“o filme. Pietinės Italijos kalnų masyvai - tai visiškai kitas pasaulis, suteikiantis galimybę kvėpuoti vienu švariausių orų visoje mūsų planetoje; tai realūs vaizdai, kurie panardina į filme „AVATAR“ matytus vazidus.. Kas mėnesį besikeičianti ir savaip žydinti augmenija, neišpasakyto grožio ir amą atimantys įspūdingi medžiai, siekiantys daugiau nei 500 metų amžių.. Jų storis, aukštis, galybė..

Vertinti kiekvieną detalę ir momentą. Vietinė fauna, flora ir visa gamta mane kasdien ištisus šešis metus palikinėjo be žado.

Suvokti, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Kitaip negalėčiau išsireikšti, nes tai, kas vyskta mano gvyenime šiuo metu, yra nusakoma būtent šiais žodžiais.

Šypsotis. Kalabrija yra fantastiškai turtinga šypsenomis.. Tai nuostabus bruožas.. Kur neitum, kur nežvelgtum – visur matai vien tik šypsenas. Be abejo, kaip ir visur, čia taip pat yra visko, tačiau šiandien negatyvą noriu palikti ramybėje. Juk iš tikrųjų mylint - atleidi viską 😊

Sveikatą. Kai prieš metus Lietuvoje dariausi kraujo tyrimus bendrai sveikatos patikrai, šeimos gydytoja, rezultatų komentavimą pradėjo klausimu: „Miela Viktorija, ką jūs valgote ir ką geriate? Per paskutinius 10 metų savo darbo patirties tokių kraujo rezultatų aš nemačiau“. Dėkoju Dievui, vyrui ir Kalabrijai už sudarytas visas sąlygas per metus, praleistus čia, su kaupu įsisavinti pačius svarbiausius kūnui natūralius vitaminus.

Susitaikyti su netikrumu. Gyvendama Lietuvoje labai mėgau tyrinėti žmogaus energiją, veido bruožus, gestus ir kt. detales tikrojo asmens „aš” nuspėjimui. Ir man tikrai puikiai sekėsi. Atvykusi čia, supratau, kad klaidų darymo nuspėjant asmenybę priežastis esu ne aš, o itin dideli kultūrų ir žmonių mentaliteto skirtumai. Lietuvoje, pavadinkime, “šaltas“ asmuo dažnai duoda suprasti, kad jis yra „šaltas” nuo pat pradžių. Neretai tai būna paprasčiausia apsisaugojimo nuo aplinkos kaukė, kurią nuėmus, atrandi stebuklą. Kalabrijoje žmonės, rodos, kaukių apskritai nenešioja – aplinkui vien šypsenos, ilgos kalbos susitikus gatvėje, apsikabinimai, bučiniai (net po du kiekvieną kartą susitikus ir atsisveikinant). Vienok po visa šia puokšte gražių emocijų, slepiasi visiškai priešingas ir dažnai itin skausmingus išgyvenimus ateityje suteikiantis „siurprizas“.

Pažinti didžių širdžių ir protų. Mano didžiai laimei, Kalabrijoje susipažinau su keletu be galo didžiulę širdį ir išmintį turinčių žmonių, kuriuos visą likusį savo gyvenimą besididžiuodama nešiosiuosi savo širdyje ir apie kuriuos kalbėsiu kiekvieną kartą, kai tik bus proga.

Dailininkas Alfredo Granata

Absoliučiai pakeisti požiūrį į daugelį dalykų ir žiūrėti plačiai atmerktomis akimis bei atviromis smegenimis. Italija nebuvo Rusijos priespaudoje ir tai labai stipriai jaučiama ne tik jaunimo tarpe, bet, mano didžiai nuostabai, ir vyresnio amžiaus bei senolių sąmonėje ir gyvenimo būde – tiesiog fantastiškai spinduliuojanti ir žavinga pagarba kiekvienam asmeniui ir jo pasirinkimui. Tai ilga tema, kuria mielai diskutuosiu gyvai ir su kiekvienu norinčiu.

Laikytis higienos. OK, šioje vietoje didžiulis minusas iš mano pusės tenka Kalabrijos žmonėms ir politikai, kurie yra labai labai toli nuo gerai veikiančios sveikatos sistemos ir, be abejo, švietimo tiek viešose įstaigose, tiek mokyklose, tiek ligoninėse, tiek namuose. Plačiau komentuoti šios temos nenoriu – palieku tai, kaip didžiulę viltį ateičiai. Asmeniškai mane, matant realią Kalabrijos situaciją šia tema, o ypač atvykus iš Lietuvos, matyti vaizdai šokiravo, ko pasekoje supratau, kaip švariai ir aukštame higienos lygmenyje vystosi mūsų šalis.

Neprisiekinėti. Mano tėvai nuo vaikystės manyje įskiepijo šį jausmą, tačiau Kalabrijoje įsitikinau, kaip būna, jei to esi neišmokytas. Italija garsi visame pasaulyje savo gyventojų temperamentu, pažadais ir atvirkštiniais rezultatais. Šiaurinėje šalies dalyje lankysiuosi ateityje, tuomet asmeniškai galėsiu pakomentuoti, kokia situacija yra joje. Užtat Kalabrija yra fantastiška ir, tikiu, nepralenkiama priesaikomis krauju ir šeimos nariais, išgaruojančiomis taip greitai, kaip dūmas pučiant stipriam vėjui. 😊

Dar labiau vertinti galimybes realizuoti savo idėjas ir būti suprastam. Pietinės Italijos dar laukia šimtmečiai, kol ir jei į šią šalies dalį ateis suvokimas, kaip ir kodėl turi būti vertinamas darbuotojas ir kad darbas bei savirealizacija yra geri ir labai svarbūs dalykai 😊

Nulaužti visus bendravimo barjerus. Niekada neturėjau jokių bendravimo problemų. Anaiptol, Lietuvoje labai dažnai pasijusdavau neigiamai nuo besistebinčių žvilgsnių dėl bendravimo intensyvumo ir nuoširdumo. Dabar, kai liko kelios dienos iki atvykimo į tėvynę, nuoširdžiai pasitikiu draugų pasakojimais, kad per pastaruosius šešis metus labai daug kas pasikeitė dar į geresnę pusę, nei buvo iki tol.

Bendrauti dar labiau. Bendravimas man yra kaip oras paukčiui ir vanduo vandenyno gyventojams. Esu įsitikinusi, kad tik bendravimas gali padaryti didžiausius stebuklus žmonijoje, pasiekti visuotinos taikos ir išnaikinti visus neigiamus dalykus, vykstančius tarp mūsų – žmonių.  

Svajoti. Su šiuo reikalu niekada neturėjau problemų, tačiau Kalabrija man padovanojo dar gražesnius ir erdvesnius sparnus. Dabar mano svajonės absoliučiai išsilaisvino.

Klausyti. Ne tik tai, ką žmonės kalba, bet klausytis pačios kalbos. Per beveik šešis metus svečiavimosi čia, nebuvo NEI VIENOS dienos, kad, girdėdama kalbančius italus, nesigrožėčiau šia nuostabia, elegantiška ir rafinuota kalba. Tai – tikras stebuklas, švariausias bei tikriausias grožis ir niekada nesibaigianti romantika..

Susidraugauti su savimi. Paradoksalu, tačiau realus faktas. Iki atvykimo į Kalabriją, visuomet, kai tekdavo ilgesniam laikui pasilikti vienai, jausdavau šiokį tokį diskomfortą. Šeši metai čia, man padovanojo mane pačią – pagaliau pilnai susipažinau ir susidraugavau su siela, kuri gyvena mano kūne. Dabar drąsiai galiu pasidžiaugti, kad turiu dar vieną, tikrą draugą.

Taigi. Vardinti nuostabius, išmoktus Kalabrijoje, dalykus galėčiau valandomis, tačiau šios publikacijos tikslas ne tas. Gyvai kalbėsiu visą likusį gyvenimą. Noriu tiesiog padėkoti šiam, nuostabiam savo grožiu, kraštui už viską, ką jis man davė per šiuos metus. Tai viena gražiausių, nors ir liūdniausių savo pabaiga, patirčių mano gyvenime.

Žvelgiu į rytojų tikėdamasi Dievo palaimos ir Motinos Fortūnos šypsenos bei pritarimo, kad išvykimas iš Italijos būtų tik maža susikaupimo stotelė įgyvendinant grandiozinius ateities planus.

Piki