PADĖKA ITALIJOS DANGUI

Pietinės Italijos dangaus grožiui ir jo svarbai kūryboje skiriu išskirtinį dėmesį. Be šios gyvos ir nuolatos besikeičiančios dangaus tapybos šiandien neturėčiau sukaupus fantastiškai gražaus meninio bagažo.

Atvykus į Italijos pietus, nuo pat pirmos dienos atkreipiau dėmesį į išskirtinius šios geografinės vietovės debesis – jų spalvas bei formas, kurios dažnai primena gigantiškus gyvius, įvairias mistines būtybes, jų išraiškas ir net žinomų autorių kūrinius.

„Aliuzija į M. K. Čiurlionio „Bičiulystę”

Kalabrijoje lietus yra pakankamai retas reiškinys, dažniau pasirodantis tik lapkričio, gruodžio mėnesiais. Šių lietingų laikorapių metu nuolatos žvelgiu į dangų, kadangi po stiprios liūties, dažnai, atsiveria neišpasakyto grožio reginiai, trunkantys vos kelias minutes.

„Akis“ 

Fiksuodama debesimis tapomus fantastiškus vaizdus, neretai pridedu šiek tiek ir tapybinės fotografijos braižo, - kas galutiniam rezultatui suteikia dar daugiau įspūdžio ir mistikos.

„Bėgantis drakonas“ 

Kodėl tai darau?

„Elegantiškas šokis“ 

Kaip rašiau savo publikacijoje „SVAJOTI REIŠKIA GYVENTI“: “Nuo pat ankstyvos vaikystės mano mylimiausias užsiėmimas laisvalaikiu buvo svajoti. Įsijungavau muziką, užmerkdavau akis ir mintimis keliaudavau ten, kur traukė širdis ir fantazija. Šis užsiėmimas ilgainiui tapo norma ir dabar, kai man yra beveik 40 metų, galiu pasidžiaugti, kad jo pagalba sukūriau pasaulį, kuriame ramybę, poilsį ir džiaugsmus gaunu kaskart, kai realybė man to nesuteikia.

Tai pasaulis, kuriame egzistuoja gėris, grožis, pagarba, ramybė ir laimė. Tai pasaulis, kuris ilgainiui pavirto siekiamybe susikurti arba priartinti jį prie tikrovės.“ Debesų fotografija puikia pavaizduoja šį, fantazijose susikurtą mano pasaulį.

Šį kūrinį sukūriau kamera užfiksavusi eilinio vakaro metu matytą saulėlydį. Galvodama apie vieno žavingo jauno asmens skleidžiamą energiją lengvais tapybiniais kompiuterio "pelytės" potepiais gavau štai tokį rezultatą.

„Žvaigždė“ 

Neretai stebint besileidžiančią saulę man kyla įvairūs vaizdiniai ir sąsajos. Įkėlus užfiksuotą vaizdą į kompiuterį, vos keliais rankos potėpiais vaizduotė pavirsta realybe.

"Perlas"

Šis vakaras man įstrigo ilgam – pakėlusi akis į debesis, pamačiau dangumi skrodžiantį monstrą ir pasijaučiau be galo maža..

„Dangumi skrodžiantis monstras“ 

Šiemet šv. Velykų šventė pietinėje Italijoje buvo pirmoji ir, tikiuosi, paskutinė tokia istorijoje. Kiekviena šeima ją sutiko būdama užsibarakadavusi namuose be giminių ir be draugų. Šalį stipriai užpuolė virusas. Kadangi alyvuogė yra itin svarbus simbolis tiek šalies istorijoje, tiek ir krikščionybėje, stebėdama vėlykinio laikotarpio saulėlydį, įprasminau ir alyvmedžio šakelę, - kaip taikos ir vilties simbolį danguje.

„Alyvuogės šakelė danguje“

Didžiulį įspūdį paliko ir dangumi skriejantys angelai, mintimis nuskraidinę mane kartu su savimi.

„Angelai“ 

Apskritai mano gyvenime elegancija, grožis ir estetika užima labai svarbią vietą. Šiems aspektams skiriu daug savo vidinio dėmesio ir koncentruojuosi į jų paieškas ne tik išorine, bet ir vidine prasme. Didžiam mano džiaugsmui pietinės Italijos dangus su kaupu dovanoja šias grožybes.

„Aliuzija į sūkurį“ 

Beveik lygiai prieš metus, artimų draugų ratą paliko nuostabus žmogus. Savo akimis teko matyti, kaip nuoširdžiai ir skausmingai išgyvena lėtai paliekami likusieji, kaip kasdien prie gęstančios sielos budi ne tik šeima, bet ir visi draugai.. Kaip nuostabiai draugiškai baisioje situacijoje palaiko vieni kitus Kalabrijos žmonės. Praėjo beveik metai, o ryšys tarp likusiųjų čia, tapo dar stipresnis. Šiuos debesis danguje pamačiau draugo išėjimo Anapilin išvakarėse. Iš karto supratau, kad tai ženklas iš dangaus. Daugiau tokio vaizdo neteko matyti nei karto.

„Dedikacija išėjusiam draugui“ 

Suprantu puikiai, kad šioje žemėje mes visi esame laikini ir galbūt dėl šios priežasties kūryboje skiriu didžiulį vaidmenį Amžinybei. Jei turėčiau ją pavaizduoti debesimis, tai padaryčiau šia fotografija.

„Amžinybė“ 

Per beveik šešis metus svečiavimosi Kalabrijoje vieną kartą teko pamatyti ir besiformuojantį tornado. Tą dieną debesys mane paliko be žado... Stovėjau prie lango, fotografavau ir tylėjau.. Tai buvo daugiau nei įspūdinga..

„NSO“ 

Mano didžiai nuostabai, vienas gerai pažystamas menininkas, supažindino mane su Bolivijoje esančia Salar de Uyuni, kviesdamas stebėtis mano kuriamų vaizdų panašumu su tikrovėje esančia gamtos didybe.

„Bolivija“ 

Dar viena dangaus debesų aliuzija į M. K. Čiurlionio „Karalių pasaką”

„Karalių pasaka“ 

O kaip gi be sąsajų su muzika?.. Nikolajus Rimskis-Korsakovas ir žymusis jo kūrinys “Kamanės skrydis“ man siejasi su šiuo dangaus paveikslu.

„Kamanės skrydis“ 

Prieš kelis mėnesius teko matyti gyvą verpetą primenantį ir savo spalvomis stulbimantį saulėlydį.

„Sūkurys“ 

Fotogafija “Žemės planeta“ puikiai atspinti kaip ir „kokiu kampu“ aš matau pasaulį. Jei kam kiltų klausimas, kaip tai padariau, paaiškinu. Ogi labai paprastai. Nufotografavau dangumi plaukiančius debesis ir pasukau fotografiją 90 laipsnių kampu. Tereikėjo šiek tiek “paliesti“ dangų, kad suapvalėtų forma.

„Žemės planeta“ 

Iš po lietaus, visuomet pasirodo saulė. O su šiais vaizdais, pasitelkus fantaziją, gimsta įvairiausios formos. Pastaroji – štai tokia.

„Cilindras“ 

Vieną gražiausių saulės leidimosi stebėjimų patyriau Kalabrijoje esančiame Nočera miestelyje – nuotraukoje matoma karavaną primenančių debesų virtinė, besileidžianti saulė ir jūra...

„Karavanas“ 

Spengianti tyla, ryški besileidžiančios saulės šviesa ir visą pasaulį nušviečiantys spinduliai.

„Šviesos linija“ 

Kartais debeys šioje geografinėje pasaulio vietoje ir gąsdina.. Pamenu, pamačiusi šį vaizdą, rimtai išsigandau. Atrodė, kad po stipraus žemės drebėjimo manęs link atrieda masyvūs dulkių kamuoliai.. Vienok tai buvo po lietaus nuplaukiantys debesys..

„Ateinantis“ 

Beveik kiekvieną vakarą nuostabius vaizdus pagyvina skraidantys paukščiai.

„Tunelis“ 

Jau įpratau, kad kamerą turiu turėti visada po ranka. Niekada nesi tikras, kad per kelias sekundes prieš akis nepamatysi visam gyvenimui įstrigsiančių, debesimis tapomų vaizdų.

„Krokodilas“ 

Kaip manote, ar tai galėčiau papasakoti vien tik žodžiais? Ar jų pakaktų vaizdingai perteikti savo išgyventas emocijas kaskart žvelgiant į pietinės Italijos dangaus grožį?

„Ramybė“ 

Kartais dangus čia nudžiugina ir karštojo metų laiko dienos metu.

„Pietų tyla“ 

Šį vaizdą „rėkiančiu gyviu“ pavadinau dėt to, kad dangumi akivaidžiai plaukė nematytas iki šiol, mistinį gyvį primenantis debesis, o jo forma tiesiog iškalbingai bylojo apie skleidžiamą klyksmą iš „gerklės“ gelmių.

„Rėkiantis gyvis“ 

Harmonija, pilnatvė, ramybė, grožis, elegancija, estetika...

„Kitas pasaulis“ 

Kartais atrodo, kad dangus ir jame debesimis kuriami paveikslai reikalauja tik mažyčio prisilietimo, nubrėžiančio permatomą energijos švieselę, sklindančią iš dangaus, kaip ženklą, suteikiantį viltį ir tikėjimą geresniu rytojumi.

„Nušvitimas“ 

Ir tai yra tik mažytė dalelė to, ką man teko patirti nuostabiojoje Kalabrijoje.

„Romantiškas vakaras“ 

Stebėdamas vaizdus, nenoromis pradedi mąstyti įvairiausiomis temomis. Keliauji kartu su debesimis ir pradedi svajoti... O galiausiai apima nepaprastai žavingas išnykimo jausmas..

„Išnykimas“ 

Piki