LAIŠKAS KALABRIJAI

Vakar buvo nuostabus sekmadienis, kurio metu turėjau nuostabią galimybę dar vieną kartą įsitikinti, kokia graži yra Kalabrija.

Kelionė prasidėjo žymiuosiuose Kalabrijos kalnuose – Siloje ir pasibaigė dramatiškame, besipuikuojančiame ant jūros kranto antikiniame Cirella miestelyje. 

Kalabrijoje yra daugybė iš seniausių laikų išlikusių statinių ir griuvėsių. Istorija byloja, kad būtent iš Viduržemio jūros regiono susikūrė visa didžioji Europos kultūra (graikų, romėnų, egiptiečių, arabų ir daugelio kt.) Kalabrijos žemė matė daugybę skirtingų civilizacijų, kurių istorija turtinga ir žavi. Kaip gaila, kad ji nevertinama kaip turėtų būti. Priežastis aiški – tai yra viena iš daugelio, kasmet vis stipriau progresuojančių Italijos politinio mentaliteto lėtinių ligų, kurių, deja, išgydyti neįmanoma, nebent įvyktų be galo didelis stebuklas. Tai be galo didelė nuodėmė šalies istorijos prasme. Tokių grožybių tiesiog negalima prarasti.. 

Šiandien, kai stoviu ant beveik priimtų sprendimų ir dvejonių slenksčio, žodžiai patys plaukia iš širdies. Ir jie yra skirti šiai nuostabiai pasaulio vietai, kur taip gražu, kad galima metų metais nuolatos aikčioti ir atrasti vis naujas, stulbinančias savo grožiu šalies vietas.

"Kalabrija,

Sustabdyti to, ko pakeisti neįmanoma, man nepavyko.
Tokiame galingame ir labai kruopščiai prieš gerovę valdomame lauke vienas esi ne karys.
Išsivešiu gražiausias emocijas ir vaizdus, kurie kaip židinio ugnelė rusens ir šildys mane savo prisiminimų šviesa visą likusį gyvenimą.

Su gražiausiais jausmais prisiminsiu viską išgyventą, tačiau laikysiu Tave giliai giliai širdy, nes Tu esi tik mano ir tiktai Tu žinai, kokia brangi bei reikšminga man esi. 

Tarp mūsų gimė be galo graži meilė - tyra, tikra, jausmingai tobula. Tačiau, kaip dažnai gyvenime nutinka, likimas mums nenori būti palankus.

Už viso šito slypi galingas ir labai tamsus žmogiškasis šešėlis, priverčiantis kentėti niekuo dėtus ir gražią širdį turinčius žmones. 

Aš Tave myliu ir šis jausmas teka mano venose - gimiau su juo ir mirsiu ne kitaip. Tavęs link artėdama, prieš penketą metų, jaučiausi tarsi grįžtanti namo.

Dabar šmėžuoja visam laikui išvykimo iš savo namų šešėlis, auginantis didelį ir sunkų kamuolį gerklėje.

Savo rankomis ir meninės jėgos pagalba, kol turėjau dovaną mėgautis Tavimi, įamžinau be galo daug grožybių, didybės, ramumos ir deginančios aistros...
Visam pasauliui bandžiau parodyti, kokia esi graži ir kaip stipriai privalai būti pamatyta ir išgirsta... Kas nuo manęs priklausė aš padariau, kasdien kartodama kaip stipriai Tave myliu...

Tarp mūsų lieka didžiulė paslaptis - tai meilė, kuria apdovanojami tik išrinktieji. Tai meilė, kai verki dėl netekties matyti. Bet tuo pačiu tai meilė, kuri nemiršta niekada ir su laiku tik dar labiau stiprėja. Aš nekalbėsiu apie Tave. Aš Tave spinduliuosiu savo gyvenimu ir kiekvienas, pažvelgęs į mano akis, paskęs nuostabiame Tavo atvaizde... Akys yra sielos veidrodis ir manosios kasdien spinduliuos Tave. Aš niekada Tavęs nepamiršiu ir gyvensiu su amžina viltimi ir vėl galėti grįžti pas Tave. 

Nuo šiandien turiu dar vieną prasmę, kuri, pavirs antrąja viltimi. Man širdyje visam gyvenimui įspaustas Tavo grožis ir Tavo ilgesingas žavesys.  Būtent juo gyvensiu aš kiekvieną dieną lyg tol, kol baigsis mano spindesys. 

Myliu Tave be "noriu" ar "nenoriu";
Myliu Tave taip stipriai, kaip esu;
"Myliu Tave" - kartosiu ir kartosiu,
Myliu Tave... Per amžius mes kartu."

Piki