Kūno kalba arba kaip įamžinti tikrą emociją

Ne visada laikotarpis buvo juodas ir dėl šios priežasties šiandien noriu perjungti pavarą grįždama šiek tiek į praeitį, į kūrybą šviesiu, gražiu ir spalvingu gyvenimo etapu. 

Kaip gi be manęs, blogas juk mano!

Paprastai fotografai, kalbėdami apie savo darbą, diskutuoja apie begales techninių niuansų. Nors pastarieji  ir lydi mane kasdien ir be jų net nebūčiau pradėjusi fotografuoti, vienok, aš savo pasakojimuose jų vengsiu. Ir tai darysiu sąmoningai, kadangi noriu koncentruotis į emociją, išgyvenimus ir savo jausminę patirtį skaičius palikdama nuošalyje. Jie yra ir labai svarbūs, tačiau savo istorijose man norisi šiek tiek romantikos. Esu įsitikinusi, kad lygiai taip pat ir jums. Na, o jei kas turėsite būtent techninių klausimų, su malonumu atsakysiu ir į juos. 

Taigi, važiuojam. Šiandien noriu pasidalinti būtent savo patirtimi, kaip fotografijoje įamžinti tikras ir nesuvaidintas emocijas.

Dorotea Filice restorano savininkė

Maloniai perspėju, kad mano "filosofiniuose traktatuose" bus daug nesudėtingo sarkazmo ir lengvai pakeliamo "juodo humoro". Dėl šios priežasties bambekliams siunčiu papildomus linkėjimus 😊 

Taip pat nepretenduoju ir į geriausių pasaulio fotografų gretas, bent jau kol kas, kol neturiu tam tikros aparatūros. Noriu ir dalinuosi savo asmenine patirtimi. 

Be galo dažnai girdžiu frazę jog geras fotografas vienu paspaudimu sugeba išgauti nuostabų rezultatą. Taip, su tuo visiškai sutinku. Bet šiandien aš kalbu apie emocijas. Jeigu žmogus yra emocingas, ir atvirkščiai, jei jis yra, pavadinkime, šaltas, kaip vienu šūviu galima įamžinti tikrą emociją? 

Daiana

Ledo gabalą gali, bet tai juk žmogus! Aktyviai tobulinantis būtent šiame fotografijos žanre, patirtis mane privedė prie tam tikros „transo“ būsenos, - aš su kamera rankose tampu viena. Matant mane nepasakysite, kad tai fotografė su fotoaparatu. Jūs tarsi matote vieną laisvai judantį kūną ir tik pačioje pradžioje girdite kameros mygelio spragsėjimą, na o  jau visai netrukus šis nuolatinis garsas tampa ramiai ir smagiai nuteikiančia melodija, suteikiančia pasitikėjimo ir fotografuojamam žmogui, nes jūs prie šio garso tiesiog priprantate.

Rašytoja Marilù Pallone

Atkreipiu dėmesį, kad mano fotografijos patirtis gimė ir užaugo fantastiškai gražioje svajonių šalyje - Italijoje. Jos pietuose. Gimtosios šalies piliečius fotografavau jau turėdama šį bagažą. Kalabrija, kaip daug kas sako, yra visiškai atskira respublika. Dalinai sutinku. Kaunas ir Vilnius irgi kariauja, tačiau iš esmės yra Lietuvos didieji miestai 😊 Bet tai – dar viena labai plati ir ilga tema, kuria ateityje mielai pakalbėsiu ir tikrai papasakosiu, kodėl pateikiau šią aliuziją su mano gimtojo krašto miestais. 

Taigi, noriu pasakyti, kad man tenka matyti emocingus ir karštus žmones, tačiau nemanykite, kad pamatę kamerą jie visi labai savanoriškai atsipalaiduoja. Anaiptol! Vos tik rankose pamato kamerą, apart sustingimo dažnai tenka išklausyti ir ilgas bambėjimo serijas, tačiau aš jas traktuoju, kaip muzikinį mano mylimos veiklos leitmotyvą ir jį girdint atsipalaiduoju daug greičiau. O paskui viskas vyksta savaime – pajauti žmogų, išgirsti, kas jam neduoda ramybės, kokias baimes turi ir pan. Žinote, ką dažniausiai man tenka girdėti?

 „Aš nepatinku sau fotografijose!“

„Aš nefotogeniškas!“ 

„Man nepatinka pozuoti!“

„Aš nemoku pozuoti!“

„Nefotografuok manęs!“

„Ne, ne! Aš nepasiruošusi, aš be kosmetikos!“

„Pažiūrėk, kokie mano rūbai!..“

Autoportretas

Kalbu apie tai, kas man yra svarbu fotografuojant žmogų. Pasakysiu labai paprastai –  moteris ar mergina, norinti nuostabiai gražios fotosesijos, gali būti apskritai be jokios kosmetikos. Su manimi stotų ginčytis milijonai. Žinau. Bet dar ir dar kartą pasikartosiu – aš gaudau tikrą žmogaus emociją, dabar kalbu apie ją ir šioje vietoje visi – tiek kosmetikos, tiek apdarų klausimai tiesiog išnyksta.. 

Francesca 

Visuomet darbai kalba patys už save, taigi, žiūrėdami į fotografijas, patys pamatysite apie ką aš. Atkreipkite dėmesį į detales fotografijose ne tik plaukus, kosmetiką bei rūbus, bet taip pat ir į tai, kas MAN aktualu fotografuojant – KŪNO KALBĄ. Bingo! Štai priėjome prie esmės. KŪNO KALBA yra esminis mano kūrybos variklis. 

Dailininkė Calì La Rebelle

Ko reikia, kad būtent tuo metu prasiveržtų emocijos? Man tenka susidurti su įvairiomis situacijomis, ir kuo jos sudėtingesnės, tuo daugiau “sportinio malonumo“ patiriu bandydama iš jos ištraukti „emocinę šaknį“. Natūralu, jei žmogus pats nori būti fotografuojamas, dažnai, atsipalaidavimas ateina labai greitai nuo pirmo kameros mygelio paspaudimo. Vienok būna situacijų, kada emocijos, rodos, gali būti iššauktos tik forsuojant, -  tuomet apie kokį rezultatą galima kalbėti? Štai čia susiduriame su, pavadinkime, psichologijos ir apskritai su žmogaus energijos pažinimo reikalais. 

Dalinininkė Manuela Garitano

Fotografija sudėtingose ir ne visada palankiose fotografui situacijose suteikia visas galimybes pasireikšti mentalinėms žinioms ir praktikai. Man labai patinka stebėti žmones ne tik fotografuojant, bet taip pat ir gyvenime. Žinot, dabar kaip tik susimąsčiau, kad fotografija mane ir įtraukė į savo nuostabų pasaulį, ko gero, būtent dėl to, kad aš esu stebėtoja. Kiekviename žmonių sambūryje aktyviai reiškiuosi ir tuo pačiu metu, kalbindama žmones, juos stebiu, analizuoju, užduodu įvairius, neretai provokuojančius klausimus, bandau atspėti, koks tai asmuo, ar jis supranta humorą, ar jam gal patinka sarkazmas ir t.t. Fotografo pareiga sugebėti įžvelgti kiekviename žmoguje tikrąjį „aš“ ir sudaryti visas sąlygas, kad jis atsiskleistų emociškai.

Rašytoja Marilù Pallone

Taigi, norint įamžinti tikrą emociją, vien kameros rankose tikrai neužtenka. Reikia dar ir galvos su visa patirtimi, su nuolatiniu augimu ne tik techninėse, bet ir psichologinėse žiniose. Reikia nuolatinio bendravimo su žmonėmis, jų kultūros ir pasaulėžiūros pažinimo, ir, be jokios abejonės, reikia kalbos žinojimo. Ypač Italijos pietuose. Nemokėdama šios dainingos šnekamosios melodijos (taip skambiai ir romantiškai aš vadinu italų kalbą), manau, tikrai nebūčiau sugebėjusi įsigyventi į šią fantastišką kultūrą ir jos žmones. 

Dorotea Filice restorano savininkė

Fotografuojant emociją be galo svarbios yra akys. Galiu tik dar kartą patvirtinti, kad jos ir tik jos yra žmogaus sielos veidrodis. Geriau nei akys niekas neparodo, kokia iš tikrųjų yra toji siela, stovinti ar sėdinti prieš jus. 

Autoportretas 

Na, o šios trumputės temos pabaigai noriu pasakyti, kad, apjungiant visus minėtus faktorius ir pasitelkiant fantaziją, išgaunami nuostabūs rezultatai. Tereikia tik norėti. 

Fizioterapistė Ilaria Pisano

Vėliau, bėgant metams, kiekviena įamžinta emocija sukelia begales gražių ir šiltų prisiminimų, leisdama naujai išgyventi patirtas akimirkas. Gyvename juk tik vieną kartą.. 

Dailininkė Manuela Garritano 

Ačiū, kad buvote kartu. Iki sekančio susitikimo! 

Piki