O jeigu atsiverstum save, kaip knygą, kurią skaitai tik išskirtinai svarbiomis progomis?..

 

O jeigu atsiverstum save, kaip knygą, kurią skaitai tik išskirtinai svarbiomis progomis?..

Sakai, neturi tokių knygų? Pagalvok. Gerai ir neskubėdamas pagalvok.

Spengimas? Triukšmas? Chaosas? Bėgimas? Kova su vėjais? Kova su aplinkiniais? Kova su viskuo, kas tave supa? Ir ne tik? Kova su pačiu savimi? Ir KOKIA kova su savimi! – toji nuožmiausioji kova, juk, ji vyksta su savimi pačiu....

O jei pasiduotum tylai ir nustotum priešintis VISKAM?.. Jei pažvelgtum į save?.. Pradžioje labai atsargiai, švelniai, trapiai, tyliai, kad tik neužgautum jokios jautrios stygos ir neišsigąstum pats.. Po žingselį, po lapelį, po įvykį, po metelį... Po džiaugsmo sruogą, po skausmo siūlą, po laimės puokštę, po nusivylimo arteriją... Bet TIK išskirtinėmis progomis, nes ši galimybė žvelgti į save yra Dievo ir Visatos DIDŽIAUSIA dovana.. Viskas, ką skaitai, esi TU. Viskas, ką jauti, esi TU. Viskas, ką praėjai, esi TU.

Kokia įspūdinga istorija, sakai.

O kaip gi!..

Pabandyk prisijaukinti mažutį padėkos jausmą. Pagalvok, kad esi. Kad ne viskas verta neigiamo. Kad esi! Kad visuomet yra galimybė būti geru. Nepykti. Atleisti. Neteisti. Nesmerkti. Neskaudinti. Pabandyti suprasti ir išsivalyti. Paleisti ir skristi be jokios naštos, slegiančios per džiaugsmą skrodžiančius tavo paties sparnus...

Sakai, neįmanoma?.. Nieko nėra neįmanoma. Absoliučiai nieko. Vidinės baimės ir mastymo ribotumas mums tai kartoja kasdien, bet ne Žmogaus Egzistencija. Viskas yra įmanoma.

Atmerk akis, atverk jausmus, įsiklausyk. Ilgai, labai ilgai klausyk...

O jeigu atsiverstum save kasdien, ar netaptų kiekviena diena išskirtinai svarbi proga?...

Piki