IŠ KO GIMSTA GERUMAS?

Klausti yra gerai

Retorinius klausimus uždavinėju nuolatos ir nuo ankstyvos vaikystės. Man yra įdomu viskas, bet ypatingai mane intriguoja žmogus ir visos emocijos bei jausmai, susiję su šiuo kūriniu (taip vadinu žmogų). 

Aš esu nuostabus

Aš esu tik ir net žmogus. "Tik" - dėl to, kad esu dulkė. "Net" - todėl, kad esu vienintelis kūrinys, gavęs įgimtą proto dovaną. Argi tai ne nuostabu? Argi tai nėra vienas didžiausių gyvenimo stebuklų? Jei aš esu "tik" žmogus, - klystu, kenčiu, pykstu, verkiu. Jei vienok esu "net" žmogus - nuo manęs priklauso daugelio dalykų ir asmenų gerovė. Tuo pačiu metu esu niekas ir tuo pačiu metu esu viena galingiausių gyvybės formų visatoje. Vienas negaliu “nuversti kalno” (kalbu apie sudėtingas gyvenimo situacijas), bet, pajungęs protą, galiu suburti tokią stiprią komandą žmonių, kuriems “kalno nuvertimas” bus vieni juokai. Vieną aišku - mes, žmonės, esame priklausomi vieni nuo kitų. Dėl to kenčiame taip dažnai, gimsta įvairios problemos, bet taip pat tai įtakoja pačius gražiausius jausmus bei džiaugsmus. 

Protas yra didžiausia dovana

Kaip dažnai iš beveik visada tylinčio žmogaus esate išgirdę vieną, bet be galo taiklų ir protingą žodį, kuris pilnai atsako į visus iki šiol užduotus klausimus ir pateikia nepaprastai protingą atsakymą, sugėdindamas valandų valandas daugžodžiavusį kvailį? 

Spinduliuoti gėrį

Koks jausmas apima sutikus žmogų, kuris spinduliuoja gėrį? Ar esate pajutę tą švelnią ir šilumą skleidžiančią energiją sklindančią iš asmens? Nėra žmogaus, kuriam šis jausmas nesukeltų pačių gražiausių emocijų. Tad kodėl tik tam tikra dalis žmonių sugeba būti gerais kasdien ir nebijoti būti populiarumo apačioje?
Jie tokiais gimė ar tapo? Kokia jų patirtis? Ir apskritai - iš ko gimta gerumas?

Šį klausimą sau užduodu labai dažnai ir po ilgo, net keturiolika metų trukusio laikotarpio, plačiai atmerktomis akimis stebint pasaulį ir save, priėjau įspūdingos išvados.
Gerumas gimsta iš skausmingos patirties sugebėjus itin profesionaliai suvaldyti save ištikusių nesėkmių ar praradimų virtinėje. Gerumo embrionas pradeda savo formavimąsi tuomet, kai "miršta" širdis. Nuo momento, kai yra pasiekiamas jausminis "dugnas" prasideda ilgas, skausmingas, itin sudėtingas ir visuomet labai rizikingas transformacijos laikotarpis. Va dabar yra laikas, kada žmogus pajunta tikrą kovą su savimi, su aplinka ir su vertybėmis. Ir kas iš to gims, nusprendžia ne likimas, o vidinės ir išorinės žmogaus pastangos išgyventi. Tiek kūniškai, tiek dvasiškai. Labai dažnai kūniškas išgyvenimas yra lengvesnė užduotis. Kentėti dvasiškai jau tapo mūsų kasdienybe, nes vis trūksta kažko, kas padėtų nugalėti šią kančią.

Sudužusios širdies transformacija į absoliučią meilę

Kančia nedingsta. Ilgesys niekada nepalieka savo naujų namų. Fizinis skausmas išnyksta, o sielos skausmas visam gyvenimui lieka tekėti žmogaus venomis. Tad kaip iš viso šito gali gimti gerumas?

Ogi labai paprastai.

Sudužusi širdis kartais suveikia taip, kaip į šipulius subyrėjęs veidrodis. Širdis, kaip ir oda, turi savybę "užsitraukti". O likę randai nesudėtingai gali šiuos visus šipulius paversti mažytėmis, gerumą ir meilę pasauliui dovanojančiomis širdelėmis, kurios savo veikimo prasmę dedikuoja būtent šį DNR joms suteikusiai širdžiai ir jos sudužimo priežasčiai atminti. 

Gerumas yra ginklas
Gerumas yra fantastiškai gražus jausmas. Bet kodėl taip mažai šiandien jo turim? Kiek jo duodam kitiems be poreikio gauti?
Dažnai baiminamės – jei pasirodysi geru, šios dienos visuomenė tave palaikys silpna būtybe.
Tarytum reikia saugotis, apsišarvuoti ir jokiu būdu neleisti pasirodyti tokiu. Būti geru, kad ir kaip būtų paradoksalu, šiandien yra nelengva, dažnai nenaudinga, nepelninga, nemadinga ir nepatrauklu.

Tačiau būti geru yra vienintelis ginklas galintis padėti žmogiškomis priemonėmis nugalėti patį agresyviausią priešą nesėjant jame papildomo pykčio ir neapykantos daigų. Gerumas yra protingų asmenų ginklas ir gyvenimo pakeleivis, kuriuo naudojantis, galime nutapyti gražesnį gyvenimą ne tik sau, bet ir savo vaikams.  

Tobulybė visada slypi paprastume.

Piki