Fotografijų ciklas "Mano sielos"

Pagaliau ryžausi ir aš pasidalinti su pasauliu savo mintimis. Šio blog'o paskirtis labai paprasta - esu viena iš daugelio šios žemės mąstytojų, daug ir dažnai klausinėju, nuolatos ieškau atsakymų, noriu pažinti ir pilnavertiškai bei protingai gyventi šioje žemėje. Dėl to mintimis dalinuosi su bendraminčiais ir visais meno mylėtojais.

Jaučiu vis stiprėjančią pareigą – lavinti empatijos jausmą. Viena iš didžiausių šių dienų problemų yra santykis tarp mūsų – žmonių. Pirmiausia visko - yra santykis ir pagarba sau, o paskui santykis ir pagarba kitam. Be abejonės tam reikia proto ir drąsos, tačiau mes esame apsupti visko, ko tam reikia – turime begales lengvai pasiekiamos tiek rašytinės, tiek jau išgyventos – praktinės – informacijos. Tereikia tik norėti ir pradėti.

"Tiesa, esu aš nenuilstantis svajotojas, kiekviename gyvenimo žingsnyje tikintis geru, o lyjant lietui krentančius iš dangaus lašus savo fantazijoje paverčiantis dideliais, prabangiais deimantais, byrančiais mūsų žemėn ir apdovanojančiais savo šiluma bei švelnumu. Esant kaitriai saulei jos spindulius matau, kaip šviesą tiems, kas jos nemato. Man nepatinka tik vėjas, kai jis būna labai stiprus ir šaltas. Tuomet aš jaučiuosi be galo vienišas ir liūdnas. Ir man tada būna labai baisu...“ - citata iš rašomų minčių rinktinės.

Labai myliu meną....

Jis ne tik aprėpia vizualiąsias ir girdimąsias sritis, bet taip pat ir visas žmogiškumo formas. Žmogus ir jo santykis su kitais, yra viena sudėtingiausių ir gražiausių meno rūšių. Pavyzdžiui: mandagumas, savikontrolė, pagarba.. 

Piki Pikitorija (kūrybinis mano vardas)

Karantino metu išgyvenome labai stiprius ir skirtingus jausmus pradedant nuo nežinios iki tikrai stiprios baimės, jaučiant kai mirtis alsuoja į nugarą. Šių išgyventų emocijų, tikiu, ir mirdama nepamiršiu. Matėme apokalipsines scenas iš šiaurinės Italijos, kai nakties metu ištisos miestų gatvės buvo nusėtos nesibaigiančia virtine karinių mašinų, vežančių karstus su kūnais deginimui. Ir tai buvo vieninteliai lėtai judantys objektai miestuose ištisas savaites, deginimo įstaigos nespėjo dirbti, nes niekada nėra turėjusios tiek apkrovos… Karininkai pradėjo vežti specialius šaldytuvus kūnams laikyti laukiant eilėje prie deginimo įstaigų... Per televiziją ištisai matėme perpildytas ligonines, kenčiančius ligonius, desperatiškai bandančius suvokti situacijos chaosą jų artimuosius.. Kiek šeimų liko be artimųjų ir su niekada negrįšsiančia galimybe palaidoti ir atsisveikinti su jais kaip įprasta civilizuotame pasaulyje?..

Kodėl aš apie tai?..

“Agonija” iš ciklo „Mano sielos”

Ogi štai kodėl - 

Visų šių išgyvenimų akivaizdoje panirau į gilius apmąstymus. Pradėjau visa savo esybe bandyti suvokti kas gi ir kodėl galų gale vyksta iš tikrųjų ir ką mes, žmonės, galime šioje pasaulinėje situacijoje padaryti? Ar galime ir jeigu taip, tai ką?

Galiu pasidžiaugti - man pavyko. Aš suvokiau, kad ypač dabar ant mūsų pečių krenta atsakomybė skiepyti pasauliui pozityvumą ir pradėti reikia nuo savęs. Karantinas suteikė galimybę sustoti. Juk kaip ilgai žmogus skundėsi pasauliui, kad laikas greitėja, pats nieko nespėja, laiko šeimai ir sau mažėja.. O dabar turėjome laiko viskam... Taip, aš kalbu apie “viską” - nematerialius turtus. Šioje susiklosčiusioje situacijoje žmogus gavo puikią progą įsivertinti kiek ir ar jų turi.

Šiais metais mes nematėme pavasario. Neturėjome galimybės kvėpuoti juo. Pietinėje šalies dalyje, kai po žiemos bunda gamta, yra tikrai pats nuostabiausias metų laikas. Šiemet vietoje naujo ir spalvingo gamtos fotografavimo vietą užėmė visiškai netikėtos temos - emocijos ir išgyvenimai patirti baisaus viruso akivaizdoje. 

Apskritai kūryboje visada dėmesį koncentruoju į tikrą emociją ir sielą. Didžiulį vaidmenį mano darbuose užima žmogaus sielos veidrodis – akys. Taip pat ir viena pagrindinių kalbų - rankomis atliekami gestai. Rankos yra dar vienas be galo daug mano dėmesio sulaukiantis objektas.

“Širdis” iš ciklo „Mano sielos”

Šio, pilno baimės ir nežinios laikotarpio metu gimė tiesiog iš vidaus "išrėkti" kūriniai. Neplanavau ir negalvojau, ką kurti. Tiesiog įsiklausiau į save. To sekoje sukūriau nemažą tapybinės fotografijos ciklą. Vien fotografijų man neužteko. Rezultatą pasiekdavau kompiuterio "pelyte" tapydama tai, kas nufotografuota. Kiekvienas rankos potėpis ir kiekviena linija turi svarbią reikšmę ir priežastį. Tai - vidinių emocijų ir kūrybos rezultatas, atėjęs iš ilgų ir aktualių apmąstymų, kuriuos privalėjau pasitikti ir atlaikyti karantino metu. 

Fotografijų ciklą pavadinau "Mano sielos" - po to, ką papasakojau, tikiu, visai nestebina kodėl pavadinimas būtent toks. Jame kalbu apie visas temas, aktualias man apskritai gyvenime ir ypač išsamiai apmąstytas šio nepamirštamo (emocijų prasme) laikotarpio metu. 

“Epilogas. Žmogiškosios sielos negalavimai” iš ciklo „Mano sielos”

„Meilė, neapykanta, skurdas, turtai, laimė, liūdesys, nusivylimas, sunkumai, viltis, kantrybė, skausmas, svajonės, skrydis, aistra, gimimas, mirtis, draugystė, taika, kvailumas, nežinojimas, pasididžiavimas, pagarba, elegancija, grožis, laisvė, lengvumas, liūdesys, žmogiškumas, padėka, nuolankumas, ilgesys, vienybė, dialogas, monologas, išsigelbėjimas, intymumas, puvimas, susikaupimas... Čia yra sudėta viskas.“  

Ciklas “Mano sielos” yra ne tik vizualinis menas, bet taip pat kūrinys, kiekvieną žiūrovą kviečiantis mąstyti ir reflektuoti savo patirtais išgyvenimais. Žvelgiant į šiuos kūrinius suteikiu galimybę mąstyti ir pajusti veidrodinio efekto, iššaukiančio emocijas, rezultatą. Taip pat savo kūriniais, ypač jų pavadinimais, užduodu atvirą, neretai provokuojantį, klausimą ir bendromis jėgomis kviečiu surasti atsakymą. Žiūrovą skatinu ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti. 

„Laisvė“ iš ciklo „Mano sielos”

Dabar yra tyla ir sustojimas. Dabar valosi ne tik pasaulis, bet privalo valytis ir žmogus. Mes visi kartu pradėsime kurti ir rašyti visai naują istorijos lapą. Ir tai, KAIP tai darysime, priklauso tik nuo mūsų pačių. Jis PRIVALO būti gražus, švarus ir kvepiantis. Rašykime atsakingai (nuotraukos centre matomas žmogaus piršto atspaudas)“ Karantino metu rašyti mano pamąstymai

„Rašykime atsakingai“ iš ciklo „Mano sielos“ 

"Kokia yra aktuali pasaulyje skurdo tema ir kaip ji dar labiau suaktyvės po pasaulį nusiaubusio monstro? Liečiu alkio temą kviesdama susimąstyti ne tik fizinio bado prasme, bet taip pat ir apie mentalinį alkį, jaučiantį didelį poreikį žinioms ir naujo įsisavinimui." 

„Alkis“ iš ciklo „Mano sielos”

Tuštybės mugėj statuso varžybos,

Mandriausias laikrodis, išpūstos lūpos...

Ir pagirų, nieko nesakančių, dalybos...

Prie veido "prisegti" ir šypsena, ir ūpas...

Jaučiuos perpus mažesnė, kaip įkaitęs laidas,

Šalia beprotiškai išpūsto ego.

Ir pokalbis, po kaukėmis paslėpus veidus, -

Ne šiltas molio lipdinys,... kampuotas lego.

JAUSMŲ... tikrų, nesuvaidintų... ALKIS

Gyvena viduje, net oro stinga.

Ir įmantrus žmonių tuštybės valgis,

Preciziškai patiektas... gerklėj stringa...

Išalkau TIKRO pokalbio lengvumo,

Jaučiuos nuoga mandriausių kaukių baliuj,

Ir alkana, ir springstanti nuo netikrumo,

Kaip anoreksikė maisto pripildytoje salėj.

Eilės: Renata Širvinskienė "ALKIS" 2022.10.19

Foto: Piki Pikitorija "ALKIS"

Fotografija man yra meilė iš pirmo žvilgsnio ir truks, esu tikra, visą likusį gyvenimą. Tai yra terapija, emocinė ir dvasinė iškrova, galiausiai - kūryba. Šiame mene visapusiškai atradau save ir per jį “kvėpuoju” pasauliui. Fotografija yra dienoraštis, išgyvenimai ir mintys, visi jausmai. Mano darbuose atsispindi visa tai, kaip aš žiūriu į pasaulį.

„Saugokime save ir kitus. Tai laikina. Tai praeis. O žmogiškumas ir vienybė, noriu tikėti, tik dar labiau sustiprins mūsų tautas.

Dabar visi įkalinti namuose. Koks pozityvas iš to bus? Filosofuoju. Ogi labai paprastas – italai ir taip yra išprotėję del bendravimo. Tai galima tik bandyti įsivaizduoti koks bendravimas bus po viso šito karantino;

Pradės vertinti smulkmenas VISI; 

Pradės labiau mylėti gyvenimą; 

Pradės labiau vertinti vienas kitą, nes mirties baimė ir ILGAI –  kalbu apie karantiną, kuris tikrai tęsis ilgiau nei mėnesį – nori nenori priverčia perkratyti smegenis įvairiais pjūviais;

Italai vėl galės bučiuotis!!!

Šventės įgaus dar didesnės prasmės“ – Mano mintys pirmojo karantino mėnesio metu.

„Savęs ieškojimas“ iš ciklo „Mano sielos”

Apskritai sunkumai, nesvarbu kokie jie būtų, - ar dvasiniai, ar fiziniai, menininkus skatina kurti. Kančioje žmogus yra priverstas susimąstyti apie dalykus, apie kuriuos įprastos rutinos metu dažnai net nepagalvoja. Rutina ar džiaugsmas mus įsuka į tam tikrą būseną, kurios metu galvojama yra mažiau. Kančia dažnai pateikia rimtą akistatą su savimi pačiu ir to sekoje protas ir jausmai įgauna pagrindinę rolę.

“Pagrobimas“ iš ciklo „Mano sielos”

"Koks svarbus vaidmuo mūsų gyvenime tenka kontaktui su aplinka ir kitais žmonėmis. Kaip dažnai mes turime galimybę tiesiog kalbėtis. Bet ne apie rutininius dalykus, o apie dvasinius ir kaip dažnai mes turime atitinkamą, nuoširdų ir atvirtą pašnekovą?"

„Pokalbis“ iš ciklo „Mano sielos”

„Skurdas šiame kadre verčia susimąstyti. Asmeniškai aš jį matau ne turtuose. Matau tai mentaliteto, savanaudiškumo, godumo, nežinojimo ir smurto problematikoje.”

„Skurdas“ iš ciklo „Mano sielos"

„Jau savotiška tradicija tapęs Friday‘s mood post‘as šiandien tylus. Minties švaros išlaikymas ir gero nusiteikimo puoselėjimas dabar yra svarbus kaip niekada. Noras ir mintis įkelti linksmą penktadieninės nuotaikos post‘ą buvo. Jis visada viduje yra, tačiau šioje spengiančioje tyloje, kai kasdien iš šio pasaulio dangaus link viena po kitos skrieja iš kūnų pasitraukusios sielos, vis tik, sustingdo ir ranką, ir mintį. Gal net ir viltį.

Už lango kasryt girdžiu vienišo kunigo vedamas apeigas ir kartas nuo karto praskriejančius greitosios medicinos pagalbos automobilio garsus. Ir mūsų mieste kol kas dar tikrai ramu, palyginus su šiaurine šalies dalimi. Tad kokį penktadieninį postą kelti? Kokią linksmą gaidelę užduoti? {...}

Taigi, atėjo ir vėl geriausia savaitės diena – penktadienis. Kaip suprantu, šiandien, svarbiausia išlikti ramiems, galvoti apie mylimus žmones, keliauti prisiminimais ir svajoti apie ne bet kokią, bet nuostabią ateitį. Ką manote? Verta? Gal tikrai po viso šio tamsos kamuolio pamatysime saulę visai kitomis akimis? Bet tai priklauso ne nuo saulės. Tai priklauso TIK NUO MŪSŲ PAČIŲ. Su tokiomis štai mintimis ir apsiribosiu. Linkiu Jums gražaus penktadienio, Draugai!” (Pirmojo karantino mėnesio mano pamąstymai, publikuoti asmeninėje Facebook paskyroje)

“Kelionė” iš ciklo „Mano sielos”

"Vykstančios pasaulinės tragedijos fone sukūriau šį darbą. Jokiomis grandinėmis nesupančioti, LAISVI KŪNAI simbolizuoja mūsų smegenis, pasąmonę ir mintį. Kūno nuogumas man visuomet fantastiškai asocijuojasi su sielos nuogumu ir atvirumu.

Šiandien, eidami per šį pragarą, mano galva, galime išgyventi TIK įjungiant savo minties galią ir pradedant komunikaciją mintimis, pasąmone ir BŪTINA – širdimi. Tokiu būdu susišaukusios sielos įgauna teigiamą vibraciją esančių įvykių sūkuryje ir laisvai be jokių suvaržymų pereina į kitą, visai netrukus žmoniją aplankysiantį, bendravimo ir gyvenimo lygį, apie kurį jau nuo seniausių laikų kalbėjo žmonės, besiorientuojantys pasaulio egzistavimo ir natūralaus vyksmo procese ir apie kurį tiek daug kalbėjo ir rašė Stephen’as Hawking‘as.“

 „Skrendant į tave“ iš ciklo „Mano sielos”

"Ko gero, kiekvieno gyvenime ateina toks laikas, kai krenti. Viskas sustoja, nutyla visi garsai. Jauti tik nesibaigiantį kritimą ir galiausiai stiprų smūgį. O paskui seka ilga tyla ir skausmas.

Dabar yra laikas įsiklausyti į save ir į tai, ką sako širdis. Negirdi? Pavargai nuo triukšmo ir chaoso? Labai gerai. Tylėk, lauk ir klausyk. Klausyk. Po kažkiek laiko tylos ir noro išgirsti pajusi švelnią šilumos gaidą viduje. Tai bus tas momentas, kai tavo aš pradės kalbėti."

„Nuojauta“ iš ciklo „Mano sielos”

„Kalėjimas“ iš ciklo „Mano sielos”

Šiandien mes beveik laisvi. Taip, dar liko šiek tiek draudimų, be jokios abejonės – kaukės ir vienkartinės pirštinės tapo kasdienybe, tačiau mes jau galime išeiti iš namų, galime susitikti su giminėmis ir draugais (laikantis saugaus atstumo ir visų higienos priemonių), galime net ir kavos išgerti bare po atviru ir nuostabiai žydru Italijos dangumi. 

"Žaizda" iš ciklo "Mano sielos" 

Mano ŽAIZDA... su baime į pasaulį žiūri

Ir nepasitiki daugiau visai niekuo.

Skausmą išverkt, išrėkt - jėgų visai neturi.

Kaip spengiančią šią tylą sukarpyti? Kuo?

Sukruvintais jausmais ir ateitim - ji sruva...

Ir, rodos, tai, kas liko - sprogs viduj tuojau.

Bejėgiškumas, neapykanta - į krūvą...

Kaip pamatyti šviesą? Kaip gyvent toliau?

Eilės: Renata Širvinskienė / "Žaizda" 2022.04.06

Foto: Piki Pikitorija

“Apkabinimas” iš ciklo „Mano sielos” 

Ciklą "Mano sielos" sudaro apie šimtą fotografijų. Jį vadinu "gyvu", kadangi dar nėra užbaigtas. 

Susidomėjusius kviečiu peržiūrėti visus ciklo kūrinius štai čia: https://500px.com/search?q=piki+pikitorija&type=photos

Mini video rasite čia: https://www.youtube.com/watch?v=sP3ZwFlIZFo&t=2s  

Ačiū už kiekvieno jūsų skirtą laiką ir brangų dėmesį.

Piki